Džeinė Bolein, Londono Taueris, 1542 m. vasario 13 d.

Ją nukirsdins šiandien, žiopliai jau renkasi pievelėje. Pro langą matau tiek pažįstamų veidų. Draugai ir priešai, pažįstami daugelį metų, nes mes kartu augome Henriko VII dvare. Vėliau kai kurios buvome karalienės Katerinos Aragonietės freilinos. Aš linksmai pamoju, ir pora, pamačiusios mane, spokso rodydamos pirštais.

Štai ir trinka! Buvo ją kažkur nukišę. Du darbininkai užkelia ją ant pakylos ir aplinkui pribarsto pjuvenų. Kad sugertų Katerinos kraują. Po pakyla padėta pintinė su šiaudais, kur nukris jos galva. Žinau, nes egzekuciją esu mačiusi ne kartą. Henrikas — karalius, kuriam dažnai prireikia budelio paslaugų. Dalyvavau nukirsdinant Aną Bolein, mačiau, kaip ji lipo laipteliais ant ešafoto, atsistojo prieš minią, išpažino savo nuodėmes ir meldėsi už savo sielą. Ji žvelgė virš minios galvų į Tauerio vartus, tarsi laukdama jai pažadėtosios malonės. Taip ir nesulaukusi turėjo atsiklaupti, padėti galvą ant trinkos ir išskėsti rankas į šalis, duodama ženklą, kad galima nuleisti kalaviją. Dažnai svarstydavau, koks jausmas išskėsti rankas lyg skristum, išgirsti švilpesį, pajusti, kaip nuo krentančių ašmenų sukelto vėjelio pasišiaušia plaukeliai ant kaklo ir tada...

Ką gi, Katerina greitai sužinos. Už nugaros atsiveria durys, ir įeina kunigas. Gedulingais apdarais, prispaudęs Bibliją ir maldaknygę prie krūtinės.

— Vaike mano, ar pasiruošei savo mirties valandai? — klausia jis.

Aš garsiai nusijuokiu. Juokas taip įtikimai beprotiškas, kad nusijuokiu vėl. Negaliu atsakyti kunigui, jog jis suklydo ir manęs negalima bausti mirtimi, nes esu ne viso proto, todėl bedu pirštu į jį ir sušunku iš visos gerklės: „Labas! Labas! Labas!“

Atsidusęs dvasininkas atsiklaupia ant grindų, sudeda rankas ir užsimerkia. Aš nulekiu į kitą kambario galą ir sakau: „Labas!” Bet kunigas ima kalbėti išpažinties ir atgailos maldas, nekreipdamas į mane dėmesio. Kažkoks kvailys jam liepė paruošti mane mirčiai, ir man teks su tuo susitaikyti, nes negaliu su juo ginčytis. Tikiuosi, jog paskutinę akimirką jie ateis ir pakeis mirties bausmę įkalinimu. „Labas”, — šūkteliu dar kartą, užsiropštusi ant palangės.

Minia suošia, visi ištempę kaklus spokso į bokšto duris. Atsistojusi ant pirštų galiukų prispaudžiu veidą prie stiklo, kad matyčiau, į ką jie žiūri. Tai ji — mažoji Kitė Hovard, svirduliuoja prie pakylos. Atrodo, kad jai pakirto kojas, nes ją tempia vienas sargybinis ir dama. Privelka prie laiptelių. Tada ji visai susileidžia, ir palydovams tenka pakėlus ją užnešti ant ešafoto. Nusijuokiu, nes tai atrodo baisiai kvaila, paskui juokiuosi pasibaisėjusi, jog mergaitė, dar visai vaikas, turi šitaip mirti. Supratusi, jog mano juokas skamba kaip beprotės, dar kartą nusijuokiu kunigui, kuris kambaryje meldžiasi už mano sielą.

Atrodo, kad pasmerktoji nualpo, nes jie plekšnoja jai per veidą, žnaibo skruostus mažutėlei. Ji susverdėja pakylos priekyje, įsitveria į turėklą ir bando kažką sakyti. Negirdžiu, ką ji sako, vargu, ar kas nors girdi. Matau tiktai, kad jos lūpos taria: „Prašau”.

Katerina krenta, prižiūrėtojų rankos ją sugauna ir parklupdo prieš trinką. Vaikas įsitveria į ją lyg į gelbėtoją. Netgi iš čia matau, kad ji verkia. Tada švelniai, kaip eidama miegoti, kaip maža mergaitė, guldama į lovelę, nubraukia plaukų sruogą nuo veido ir padeda galvą ant glotnaus medžio. Pasuka ją, prispaudžia skruostą prie rąsto. Nedrąsiai — lyg nenoromis — išskečia virpančias rankas, ir budelis negaišta. Kirvis žybteli it žaibas.

Aš suklykiu, kai kliūsteli stora kraujo čiurkšlė, ir jos galva atsimuša į platformą. Kunigas už manęs nutyla. Tada prisimenu, jog savo vaidmens nevalia užmiršti nė akimirką, todėl surinku: „Kitę, tai tu? Ar ten tu, Kite? O gal koks žvėris?”

— Vargšė moteris, — taria kildamas nuo žemės kunigas. — Duokite man ženklą, kad išpažinote savo nuodėmes ir mirsite tikėjime, vargšas nemąstantis padare.

Aš nušoku nuo palangės, nes išgirstu spynoje žvangant raktą. Ateina išvežti manęs. Išves pro užpakalines duris ir skubiai nutempę iki vandens vartų nepažymėta barža nuplukdys į Grinvičą, o iš ten — valtimi į Norvičą.

— Metas keliauti, — linksmai sakau.

— Tegu laimina ją Dievas ir atleidžia jai kaltes, — sako kunigas. Jis ištiesia man Bibliją pabučiuoti.

— Metas keliauti, — pakartoju. Pabučiuoju knygą, nes jis taip nori, ir nusikvatoju į liūdną dvasininko veidą.

Sargybiniai sustoja man iš šonų, greitai nusileidžiame laiptais. Bet tuomet, kai tikiuosi pasukti į užpakalinį bokšto išėjimą, jie parodo man eiti pro pagrindines duris, į pievelę. Iškart sunerimstu, nes nenoriu išvysti Katerinos Hovard kūno, susukto kaip nešvarūs skalbiniai. Prisiminusi, jog turiu atrodyti išprotėjusi iki paskutinės akimirkos, kai įlaipins mane į laivą, toliau vaidinu beprotę.

— Greičiau, greičiau! — raginu. — Nooo, nooo!

Sargybiniai paima mane už parankių, ir durys atsilapoja.

Dvariškiai nesiskirsto, lyg lauktų dar vieno pasirodymo ant kruvinos scenos. Man nesmagu, kad teks praeiti pro juos, pro draugus, kuriems teko garbė mane pažinti. Pirmoje eilėje pastebiu savo giminaitį, Sario grafą, nesmagiai žvelgiantį į pusseserės krauju permirkusias pjuvenas, tačiau bandantį juokauti. Aš irgi nusijuokiu ir pasižiūriu į savo sargybinius.

— Nooo, nooo! — sakau.

Jie perkreiptais veidais įsikimba į mane dar tvirčiau ir nuveda prie ešafoto. Stabteliu.

— Ne čia, — priešinuosi.

— Eime, ledi Ročford, — paragina vyras iš dešinės. — Lipkite laiptais.

— Ne! — užprotestuoju, įsispirdama kulnais, bet jie stipresni. Prievarta velka mane į viršų.

— Nagi, būkite gera mergaitė.

— Negalite manęs nužudyti, — sakau, — aš išprotėjusi. Negalite žudyti beprotės.

— Galime, — atsako jis.

Aš muistausi sargybinių rankose, kai jie bando užvilkti mane laiptais, užsikabinu už pirmos pakopos, spiriuosi nuo jos. Todėl jiems tenka kelti mane jėga. „Negalite, — tvirtinu. — Aš — beprotė. Daktarai sako, kad aš nepilno proto. Karalius atsiuntė savo daktarus, savo paties daktarus, kad įsitikintų, jog išprotėjau.”

— Ar tik nepakeitė įstatymo? — iškošia vienas. Prie jų prisijungia trečias ir ima stumti mane iš nugaros. Jo kietos rankos užskraidina mane laiptais ant pakylos. Katerinos kūnas tuo metu nukeliamas nuo ešafoto, jos galva riogso pintinėje, nuostabūs auksiniai plaukai liejasi per kraštus.

— Tik ne mane! — rėkiu. — Aš išprotėjusi.

— Karalius pakeitė įstatymą, — šaukia sargybinis, perrėkdamas kvatojančią minią, kurią pralinksmino šios imtynės prie ešafoto. — Pakeitė įstatymą, kad visiems išdavikams, sveiko proto ar ne, būtų nukirsta galva.

— Daktaras, paties karaliaus daktaras sako, kad aš išprotėjusi.

— Jokio skirtumo, jūs vis tiek mirsite.

Jie laiko mane pakylos priekyje. Nužvelgiu linksmus, besijuokiančius veidus. Niekas šiuose rūmuose manęs nemylėjo, niekas neišlies dėl manęs nė ašarėlės. Niekas neprotestuos prieš naują neteisybę.

— Aš neišprotėjusi, — šaukiu, — bet esu visiškai nekalta. Gerieji žmonės, meldžiu jus prašyti karalių pasigailėti. Nepadariau nieko bloga, nieko, tik vieną siaubingą dalyką. Niekas manęs dėl to nekaltino, bet taip galėjo pasielgti tik pati blogiausia žmona... aš mylėjau jį...

Sutrata būgnai, užgožia visus garsus, tik mano raudos ne.

— Aš gailiuosi, labai gailiuosi dėl to...

Vyrai atplėšia mane nuo turėklo ir parklupdo į kruvinas pjuvenas. Jėga uždeda rankas ant trinkos, drėgnos nuo Katerinos kraujo. Pažvelgiu į savo rankas — jos kruvinos kaip žudikės. Mirsiu išsitepusi nekaltos merginos krauju.

— Aš nekalta, — šaukiu. Jie prievarta užriša akis, kad nieko nematyčiau. — Dėl nieko nekalta. Niekada nebuvau kalta. Vienintelis dalykas, kurį padariau, vienintelė nuodėmė buvo prieš Džordžą, dėl to, kad jį mylėjau, savo vyrą, Dieve, atleisk man už tai... noriu išpažinti...

— Skaičiuojam iki trijų, — taria sargybinis. — Vienas, du, trys.